Kelionės tikslas - Danijos žuvininkystė

Kai visi ruošėsi kelionei į Lenkija, o ten vyko Pasaulio klubų čempionatas, visų dėmesys buvo nukreiptas į varžybas. Taip kaip „Pylos“ komanda važiavo ne tipinės savo sudėties, už kurią dalyvavo du žmonės iš kitų klubų, galima pasidžiaugti išvažiuoti į tokio lygio varžybas, kurios atneša daug patirties, kurią vėliau pasidaliname tarpusavyje. Lenkija mūsų kaimyninė šalis, be abejo ir pasižiūrėti norinčių buvo nemažai. Pamatyti buvo ką. Aukšto lygio sportininkai iš Italijos, Rusijos, Prancūzijos, Anglijos ir t.t. „Pylos“ komandai tai įsimintinas įvykis vien dėl tos priežasties, kad jie pirmą kartą turėjo pirmumo teisę važiuoti į klubų čempionatą.

Likus paskutinei dienai prieš išvažiuojant į Lenkiją, sulaukiau skambučio iš Mariaus Baranausko. Pokalbis buvo trumpas. Reikėjo žmogaus kuris gali važiuoti į Daniją, čia dėl naujų projektų. Apmąstęs, po geros valandos perskambinau ir sutikau, nors vėliau susimąsčiau kokia didelė atsakomybė užgriuvo mane. Kai vyko pavasario komandos susitikimas, daug kalbėjome apie tolesnį komandos vystymąsi. Mums jau nebeužtenka „Pylos“ taurės ir vaikų varžybų rengimo. Žinoma tai užima daug laiko, bet reikia žiūrėti ir toliau, o kai darbus pasiskirstėme tarpusavyje kas už ką atsakingas viskas einasi ne taip ir blogai. Nieko nežinojau kas tie projektai ir kaip jie daromi. Nors daugumas, kurie sužinojo, kad vykstu į Daniją kartojo- tai atostogos, bet aš sau vis primindavau, kad tai reikšminga kelionė, kuri gali pasitarnauti žmonėms. Vis dar nesuprantu tų žmonių, kurie peikia Europos Sąjungą, bet reikia tik apsidairyti- nauji automobilių keliai, traktoriai, tiltai ir daugumas kitų projektų kurie tikrai neatsirastų tik iš valstybės pinigų. Šiuo atveju yra skirti pinigai iš Europos Sąjungos būtent žuvininkystės plėtrai. Laikas terminuotas tik iki 2013 metų, todėl nėra ko laukti.

Trumpai apie pačią kelionę. Ši kelionė nebūtų įvykusi, jei ne Žemės ūkio ministerija kuriai ir reikia dėkoti už apmokėtus keltus ir viešbučių kambarius. Į šią kelionę viso važiavo 8 deleguoti žmonės- Klaipėdos regiono vietos veiklos grupės „Klaipėdos rajono iniciatyvos“ nariai. Labai malonu kai išgirsti apie save iš pašalinių žmonių. Pasirodo komanda „Pyla“ pakankamai gerai žinoma ne tik žvejų tarpe. Antanas Kontautas- mokslininkas, dirbantis žuvininkystės srityje, o taip pat Vilma Daukšienė, dirbanti Klaipėdos rajono savivaldybėje administracijos direktoriaus pavaduotoja, parekomendavo mus kaip iniciatyvius ir veiklius žūklės žinovus. Pagaliau visi darbai: varžybų rengimas, pasirodymai televizijoje, straipsnių rašymas be atlygio davė apčiuopiamos naudos. Mus pastebėjo ir suteikė galimybę padaryti kažką daugiau. Mažas niuansas kuris nepraslydo pro ausis tai, kad organizacijai turi būti daugiau kaip 3 metai veiklos. Šiuose projektuose negali dalyvauti gudručiai kurie tik ir mąsto kaip paplauti pinigus į savo kišenę. Nes pinigai tikrai ne maži. 2 milijonai 300 tūkstančių litų skirti žuvininkystės vietos veiklos grupei „Klaipėdos rajono iniciatyvos“. Lietuvoje yra 12 vietos veiklos grupių, bet tik 8 iš jų gali pretenduoti į ES paramą. Taip pat yra skirta 70 tūkstančių litų strategijos rengimui. Kaip jau minėjau laikas yra terminuotas ir naudotis šiais pinigais galima bus tik iki 2013 metų. Vėliau kelionėje sužinojau, kad 2003-2007 metais jau yra buvęs vienas bandomasis projektas Leader+ kurio metu buvo atlikta nemažai naudingų darbų. Jam buvo skirta žymiai kuklesnė pinigų suma.

Pajudėjus keltui iš Klaipėdos uosto ir susėdus prie stalo po truputį susipažinome vienas su kitu. Vėliau prakalbome apie galimus projektus ir planus. Norai ir galimybės kaip du priešai nesuderinami tarpusavyje. Bet viskas lengviau išsisprendžia, kai į pagalbą ateina pinigai. Drevernos buvę žvejai kurie šiuo metu bando vystyti pramoginę žūklę domėjosi apie galimą paplūdimio įkūrimą ir naujos prieplaukos statymą, gal būt ir kempingo atidarymą. Aš taip pat uždaviau klausimų apie galimybes išsinuomoti arba globoti tvenkinį ,kurį būtų įmanoma sutvarkyti ir leisti žvejoti ne tik visiems atvykstantiems žvejams, bet ir pravesti varžybas. Aš pavydžiu  žiūrėdamas į užsienio žurnalus, kaip gražiai viskas nušienauta, sutvarkyta, prižiūrėta. Dabar puiki galimybė tai padaryti. Žiūrint į ateitį Lietuvos sportinės žūklės lyga domisi vis daugiau naujų žmonių. Ir kiekvienais metais lygos varžybas papildo po kelis naujus žvejus. Galima teigti, kad ir šiuo metu Lietuvoje labai sunku surasti tokį krantą kuriame be problemų galėtų sutilpti 50 žvejų. Gal po kelių metų teks ieškoti vietos 70 žmonių, todėl rūpintis reikia jau dabar. Taip pat buvo užsiminta ir apie vaikų užimtumą, bet prieš tai Leader+ projekte dalyvavę nariai perspėjo, kad nederėtų išskirti vien tik vaikų. Žinoma „Pylos“ komanda turi savo mokymo kabinetą, kur renkasi vaikai, yra mokytojas, kuris praveda apmokymus ir veža vaikus į varžybas. Tikriausiai visi supranta, kad turi praeiti daug laiko kol žvejai supras žuvis ne tik suvalgyti. Ja galima pasidžiaugti, nusifotografuoti ir paleisti tam, kad ir kitas galėtų džiaugtis. Tai akcentuoja ir TV žūklės laidos kurios nuolat moralizuoja apie žuvies paleidimą. Tuo pačiu ruožtu lengviausiai išauklėti žvejus galima kol jie jauni, bet tam turi užaugti kita karta.

Dabartinė žemės ūkio ministerijos programa Leader akcentuoja „Tvarios žuvininkystės plėtrą“, bet Lietuva dar neturi patirties, kad galėtų iš karto perprasti visus niuansus kaip vystyti veiklą. Tai negali būti apsiribota vien tik pakrančių tvarkymu ar žuvies veisimu. Tam ir buvo skirta ši kelionė, kad susipažinti apie patirtį kitose Europos šalyse kurios taip pat vykdo Leader programą ir gauną tą patį finansavimą.

Didžiąją dalį laiko užėmė kelionė. Iš Klaipėdos pirma teko persikelti į Zasnicą (Vokietija). Taip kaip teko laukti kito kelto į Danijos salą Bornholmą, o viešbutyje niekas nenorėjo kirmyti, todėl išvykome apsižvalgyti po miestą. Gražu ten kur nesi buvęs, o šis miestas paliko gera įspūdį. Gražūs turistiniai nameliai, švarios gatvės, vaikai dainuojantys Eurovizijoje laimėjusios dainos žodžius. Bet nebuvo lemta pasidžiaugti viskuo ką galėjo pasiūlyti šis miestas, nes išpuolė sekmadienis, per kurį niekas Vokietijoje nedirba, išskyrus maisto parduotuves ir degalines, teko pasitenkinti pasivaikščiojimu po kalnuotą parką. Artėjant vakarui, mane neramino tik viena mintis, kaip įvyks susitikimas ir kaip atsiminti anglų kalbos žinias, kurias labai retais atvejais tenka panaudoti darbe. Jau ryte pajudėjome iš uosto ir po keletos valandų mus jau pasitiko žmogus, rankose laikantis dvi Danijos vėliavėles. Vėliau važiuodami paskui to žmogaus automobilį, atsidūrėme būstinėje, kur ir vykdomi visi planai ir projektai. Trijų aukštų malūnas, pirmame aukšte įrengta kavinė, kurioje parduodami visi tradiciniai Danų valgiai ir gėrimai. Antrame aukšte sustatyti stalai, prie kuriųe valgo lankytojai. Ir trečiame aukšte-ofisas su visa reikiama įranga, kaip kompiuteriai, spausdintuvai ar turistinės knygos.

Atvykę ilgai laiko negaišome. Norėjome sužinoti kiek galima daugiau ir išsamiau. Dar prasidedant rimtam pokalbiui Danai mus pakvietė prie stalo, tuo tarpu ir mūsų delegacija pasižymėjo vaišingumu, įteikdami visą krūvą dovanų nuo šakočio iki visokio pobūdžio leidinių apie Klaipėdos rajoną. Jau nuo pirmų susitikimo minučių pajautėme, kad tai malonus įvykis mums, bet ne pirmas susitikimas jiems. Visus klausimus atsakydavo, kaip iš perskaitytos knygos. O įsibėgėjus pokalbiui sužinome, kad 18 metų patirtis pakankamai solidi, kad galima būtų dalyti patarimus. Pagalvojau mintyse, kol Lietuva atkūrė priklausomybę ir žengė pirmuosius žingsnius, Danai jau tuo metu organizavo projektus kaip sukurti, gražią ir patrauklią šalį savo piliečiams ir atvykstantiems turistams.

Klausėme kaip jiems sekėsi pradžioje. Nors asmeniškai mane daugiau domino žuvininkystės sritis, teko išklausyti viso progreso. Tokios kaip žuvininkystės pačioje pradžioje jie net nebuvo įsteigę. Pirmas esminis projektas buvo Danų maisto kulinarinis paveldas. Vėliau prie šito prisijungė rankų darbo gaminiai, dar vėliau atsinaujinančios energijos projektai. Danai mus perspėjo, kad ruošiant projektus stipriai neišsišakoti, o skirti pinigus perspektyvai, kur galima uždirbti pinigus ir sukurti darbo vietas. Esmė, kad pinigus skirtus projektams tu gali skirti tokiai sričiai, kur uždirbami pinigai, bet tuos uždirbtus pinigus toliau skirti vystyti veiklai. Paprasčiau tariant, galima pirkti įrankius, kuriais bus pasiekiamas rezultatas. Šiuo metu, Danai turi begalę darbų, bet pinigų suma nedidėja, o vysti naujiems projektams apetitas visada didėja. Maistas ir rankdarbiai buvo pasirinkti, kaip perspektyva, kad tai plataus vartojimo prekės. Taip kaip patys užsiminė, kad visi Europoje gyvenantys žmonės panašėja. Namai panašūs, drabužiai panašūs, automobiliai tie patys. Tik gyvenimo būdas ir tradicijos skirtingos. Todėl tradicinis maistas ir rankų darbo dirbiniai tapo kaip šalies identifikavimo ženklas. Nesu tikras, bet tikriausiai atsinaujinanti energija pasirinkta dėl piniginės perspektyvos, nes būtent malūno išlaikymas metams kainuoja 20 000 eurų. Tuo tarpu tame pačiame malūne įrengtas baras, turistų informacijos centras, švarios energijos ofisas, o taip pat projektų veiklos grupė. Taigi visi moka už patalpų išlaikymą ir sugyvena taikiai, nes ir dirba tam, kad sukurtų gražią, energetiškai nepriklausomą, kultūrą plėtojančia Danišką salą. Jų pagrindinė problema, kad iš šios salos išvyksta ypač daug jaunimo į Kopenhagą kurioje didesnės perspektyvos dėl išsimokslinimo, o gal ir dėl greitesnio ir įdomesnio gyvenimo. Pasibaigus Leader+ programai ir prasidėjus naujai, kurioje dalyvauja ir Lietuva, Danai sukvietė didžiulį susirinkimą kuriame klausinėjo apie naujas vystymosi galimybes. Ten jie pirmą kartą išgirdo apie žuvininkystės svarbą. Taip prie trijų pagrindinių elementų naujame Leader programoje prisijungė ir žuvininkystė.

Sala tokia maža, kad per 30 minučių galima skersai pervažiuoti be ypatingų problemų. Aplink vanduo, o vystyti žuvininkystės sektorių sekėsi ne iš karto. Pasirodo ir čia kaip ir Lietuvoje viską temdo juodoji rinka, kurioje sukasi ne maži pinigai. Šiuo metu jų pagrindinis tikslas žuvininkystės sektoriuje- iškelti į paviršių ir paversti jį skaidriu. Viskas prasidėjo nuo vertingų žuvų auginimo. Pagrindinė gaudoma žuvis buvo menkė, o likusi kaip šprotai ar silkė šeriama gyvuliams. Todėl buvo įkurtas lašišų auginimo ūkis. Bet ir kokie geri buvo norai , visas mailius žuvo po žiemos. Bet Danai nenuleidžia rankų ir bandys pakartoti lašišų veisimą dar kartą. Tuo tarpu jiems gimė dar viena idėja auginti ne tik žuvis, bet ir augalus kuriuos galima būtų valgyti. Kai vietos aplink salą labai daug, galima sukurti kažką vertingą, ypač kai viskas auga vandenyje ir niekam nemaišo. Taip pat šiai projektų veiklos grupei padedant žvejams verslininkams buvo diegiamos idėjos kaip pagerinti uždarbį. Vienas iš tokių tapo šprotai. Pasirodo Estai atvykdavo prie Danijos krantų ir gaudydavo šprotus, kuriuos vėliau sumaišydavo su priemaišomis, kad negestų ir išplaukdavo atgal. Vėliau grįždavo jų pasiimti. Danams kilo idėja patiems gaudyti šią jų nuomone bevertę žuvį ir apdorojus vežti ir parduoti į Estiją. Pravažiavus visą salą pastebėjome labai daug rūkyklų įrengtų praktiškai kiekviename name. Čia Veiklos grupė praveda paskaitas apie žuvies rūkymą, kaip tai daryti. Grįžtant apie juodąją rinką Danai paminėjo, kad verslininkai savo ataskaitose nurodo, kad žuvis pagauta jūroje pilnai parduodama vietiniams gyventojams 95 procentais nuo sužvejoto laimikio. Šios ataskaitos negali būti realios, nes sugautos žuvies kiekiai dideli, o gyventojų nėra tiek, daug, kad sugebėtų ją suvalgyti. Nors ir kaip atrodytų keista, bet jūrinė šalis, kurią supa Baltijos jūra žuvies nusipirkti parduotuvėje nėra taip paprasta. Daug žuvies perdirbama į miltus ir išvežama į Norvegiją. Vienam iš mūsų grupės narių užsiminus apie Kuršių marių plokščiadugnę valtį kuri geba plaukti per seklius vandenis, o tai yra Kurėnas, kurį planuojama originaliai atstatyti pagal senovės brėžinius, Danai taip pat yra visai nesenai pradėję projektą mediniam laivui statyti, kuris egzistavo kelis šimtmečius atgal, bet laivo korpusas pradėtas rinkti visai nesenai, ir surinkti jį užtruks apie 6 metus.

Sunku atpasakoti ilgą pokalbį žodis į žodį, bet vis dėlto apibendrinus, susitikimas davė bent jau supratimą kaip viskas daroma, ir į ką labiausiai reikia atsižvelgti. Daug naudingų patarimų negailėjo Danai. Grįžęs namo į tėvynę visiškai nesijaučiau, kad būčiau išvykęs į nepažystamą kraštą. Tai nebuvo atostogos, tai naujų darbų pradžia. Dabar į bendradarbiavimo sąrašą jiems pakliuvome ir mes Lietuviai. Be mūsų jie jau senokai dirba su Estija, Lenkija, Švedija ir Norvegija. Ką gi, kai Klaipėdos regiono iniciatyvos apšils kojas, svečius iš užsienio galėsime pasikvieti ir mes.

Artūras Sakalauskas

Susitiksime prie vandens!

Redagavo: Vytautas Matuiavičius