Naujas vandens telkinys. Visiškai nežinomas vanduo, kuriame kaip ir visur kitur gyvena žuvys. Apskritai man vanduo tai erdvė, kurioje matau neatrastas paslaptis, ne visiems įžvelgiamus atspalvius, tai tarsi garsiausių dailininkų paveikslai, kuriuos taip pat ne visi suvokia vienodai. Jeigu paimtume ir surašytume visų dalyvavusių žvejų mintis į vieną sąsiuvinį, tikriausia prirašytumėme daugiau sąmprotavimų kaip pagauti žuvį Paežerių ežere, nei kai kurie žurnalai parašo visame numeryje skirtam žvejojančiai tautai pamaitinti...

Taip aš kalbėjausi su daugeliu sportininkų ir nė vienas jų nesugebėjo tiksliai paaiškinti kaip jų manymu čia reikia žvejoti. Po treniruotės aš dar labiau pasimečiau, pagautos vos dešimt kuojų tikrai nedžiugino. Normundas yra tas žvejys, šalia kurio nenori sėdėti nė vienas Lietuvis, kai gaudoma tolimo užmetimo meškere. Jo patirtis ir technika ištobulinti maksimaliai, tai parodė penktadienio treniruotė. Per ją pagauta daugiau nei trys kilogramai žuvies. Tuo tarpu kiti žvejai žvejodami įvairiais būdais sudurtinėmis arba tolimo užmetimo meškerėmis sugraibė ne daugiau kilogramo. Kur čia šuo pakastas? Jaukai? Tai ką nebemokame užmaišyti jauko kuojytėms arba karšiokams? Manau kad tai gali kėkvienas lygos žvejys, tačiau kažkodėl ne kėkvieno žvejo laimikiai vienodi. Technika, taip mano manymu gaudymo technika yra vienas kriterijus nulėmęs daugelio žvejų nesėkmę.

Pats asmeniškai tolimo užmetimo meškere rankoje laikiau praėjusių metų Kintų ture paskutinėse LSŽKL varžybose. Tai kokie dar gali būti rezultatai? Anglai nuolat kartoja „Keep on practice“, tai žodžiai kurie puikiausiai atspindi mūsų rezultatus. Taip mes visi kažkiek mokame žvejoti tolimo užmetimo meškerėmis. Klausimas kiek? Atsakykite sau patys, aš nežinau, tiesiog paanalizuokite metimų ir šūvio taiklumą, pakirtimo procentą, gaudymo greitį, tikslumą, susipainiojusias sistemas, nutrūkusias žuvis, kritika labai sveikas dalykas, todėl kėkvienam nepagavusiam norimo kiekio žuvies siūlau paanalizuoti savo gaudymą tolimo užmetimo meškere.

Kalbėdamas apie jauką nieko naujo nepasakysiu, pasikartosiu manau, kad ne jis buvo pats pagrindinis veiksnys nulėmęs žvejo rezultatus, bet vis tik esu balasto šalininkas. Manau žemė arba molis turėjo sudaryti iki pusės kiekio viso jauko, na ir žinoma gyvi jauko priedai, be kurių pasiekti geresnių rezultatų apskritai nebeįmanoma. Po varžybų kalbėjausi su Karoliu (Ekoifishing), kuris parodė tikrai gerą rezultatą. Žinoma po varžybų jis išdėstė savo logiškas mintis apie šį nuostabų ežerą. Negražu būtų išduoti jo mintis visiems, tai ne mano mitys, tačiau visada galite paprašyti gal būt jis jomis pasidalins ir su jumis... Tai dar kartą įrodo, kad treniruotės yra būtinos norint pasiekti gerą rezultatą. Visa kita yra atsitiktinumas, kuris kaip ir bet kur kitur gyvenime egzistuoja...

Tiems kurie tenai nebuvo trumpai išdėstysiu varžybų atmosferą. Vėjas pasak vietinių pirmąją varžybų dieną pūtė ypač palankus - tiesiai į veidą. Tai sukelia maistą ir žuvys tampa daug aktyvesnės. Visai gali būti tačiau man niekada neteko žvejoti su tolimo užmetimo meškere kuomet reikėjo svaidyti prieš vėją 18gr. vaglerius. Užmesti tai užmesti, bet kaip matyti kibimą, kai plūdės antena dingsta po kėkviena banga, kuri risdamasi vandens paviršiumi dar  lūžta kaip jūroje... Žinoma sąlygos visiems vienodos, tačiau dar kartą pasikartosiu ne visi žvejai vienodi...

Antrąją dieną vėjas pasisuko visiškai priešinga kryptimi, žvejoti tapo daug lengviau, tačiau tai nereiškia, kad žuvys kibo geriau. Pasikeitus vėjui buvo galima imti į rankas ilguosius teleskopinius meškerykočius. Tokia meškere mojuoti prieš vėją, buvo neimanoma. Taigi šiuo ginklu pirmąjame tute pasinaudoti galimybės nebuvo. Antrąją dieną šia technika pasinaudojo senosios sportinės mokyklos auklėtiniai, Jonas jablonskis, Izidorius Unikas, bei Aurelijus Paulauskas. 11 metrų botagu galėjai užmesti už priekrantėje sužėlusių žolių ir pasiekti 20m atstumą nuo kranto. Ten jau kimba karšiukai ir žvejojant tolimo užmetimo meškere nelabai pavyks išvystyti tokį pat greitį kaip žvejojant „Botagu“. Labiausiai čia liko nuskriaustas Audrius Unikas, kuris sėdėjo viduryje dviejų tokių meškerių ir joms pralošė, analizuokite rezultatus ir pamatysite kad labai jau nedaug.

Nesakykime kas būtų, jeigu būtų tiesiog pasidžiaukime gavę Paežerių ežero pamokas. Įsivažiuojančios aistros nerimsta ir keiksnojančių žvejybos sąlygas daug, bet kėkvienam iš jų tenoriu pasakyti reikia trenirruotis ir tuomet nereikės kaltės versti  kitiems, tuo tarpu pats gavau nuostabiausias varžybas per pastaruosius keturis sezonus. Niekaip nekrisdavau iš stipriausiųjų dešimtuko ir štai vienintelės varžybos savame kieme parodė, kad medaliai ant kaklo kabinami tik tiems kurie jų verti, norite jų būtinai pabandykite juos išsikovoti ateinančiame ture Kintuose.

Aš labai atsiprašau už tokią trumpą ataskaitą kėkvieno, kuris tikėjosi daug spalvingesnio pasakojimo, paprasčiausiai nespėju. Nespėju nes ruošiuosi atsakingiausioam šių metų startui pasaulio klubų čempionate. Tie kas kada nors organizavote kažką panašaus tikriausiai suprantate kiek ten reikalų kuriuos būtina sutvarkyti iki išvykstant, nebekalbu apie asmeninį gyvenimą... Beja jums palieku naują šviežų keturių vienetukų savininką „Super Strutį“ – griebkit jį už kiaušinių ir gal būt  papasakos  kažką daugiau. :)

Iki draugai!

Marius Baranauskas

Visada viena žuvimi daugiau...